Šarminio nuriebinimo tirpalo neutralizavimas

Apdorojamas atvėsintas tirpalas, nes dalis neemulguoto tepalo išplaukia į paviršių tirpalui vėstant ir nusistovint. Tada reikia tirpalą parūgštinti sieros arba fosforo rūgštimi iki maždaug pH 1-2. Tokioje terpėje suyra tepalo emulsija ir visas buvęs emulguotas tepalas išplaukia į paviršių. Tepalą reikia pašalinti arba perpumpuoti tirpalą per tepalo gaudyklę (žinoma, jei prie vonios yra įrengta tokio tipo tepalo gaudyklė). Kai tepalas pašalintas, tirpalą reikia pašarminti gesintomis kalkėmis iki pH maždaug 7-8 (nes tik nuotekas su panašiu pH galima išleisti į kanalizaciją). Šarminant gesintomis kalkėmis visi tirpale esantys karbonatai ir fosfatai (kurie paprastai būna visuose nuriebinimo preparatuose) iškrenta į nuosėdas. Taip pat į nuosėdas iškrenta kalcio sulfatas (jei tirpalas buvo rūgštintas sieros rūgštimi).
Jei tirpalą rūgštintume druskos rūgštimi, emulsija suskiltų, tačiau nuotekose atsirastų chloridų, kuriuos sunku pašalinti. Beje, šarminti natrio šarmu irgi netikslinga, nes natrio druskos yra tirpios.
Susidariusias nuosėdas galima nufiltruoti įvairių tipų filtrais, arba dekantuoti ar atskirti kitokiais būdais, o nuskaidrėjusį skystį galima išleist į kanalizaciją.
Nuotekose lieka PAM, tačiau šiuolaikiniuose tepalų šalinimo preparatuose naudojamos biologiškai suyrančios PAM, todėl didelių problemų dėl į kanalizacijos tinklus patekusių detergentų neturėtų būti. ( Tiesą sakant, nuotekų tyrimo laboratorijos neturi metodų PAM išmatuoti).
Susidariusiose nuosėdose vis dar lieka šiek tiek tepalo, dėl to jos laikomos pavojingomis atliekomis ir turi būti perduotos pavojingų atliekų tvarkytojui.

Dažymo kabinos apšvietimas

Daugelyje dažymo kabinų apšvietimas suprojektuotas visiškai netinkamai. Kalbu ne apie bendrą kabinos apšviestumą (kai kuriose jų yra pakankamai šviesu), o apie tai, kad dažniausiai būna netinkamas šviesos kritimo kampas. Daugeliu atvejų dažytojas negali įvertinti savo darbo kokybės, nebent žiūrėtų iš visiškai arti, nedideliu kampu į paviršių taip, kad matytų iš pistoleto išeinantį dažų srautą.
Teko matyti, kaip dažytojai prikiša veidą prie pat paviršiaus, o tuo metu pistoletas pučia pro šalį. Kaskart, kai tik pistoletas nukreipiamas pro šalį, dažai nepatenka ant gaminio, padidėja dažų nuostoliai.
Kai kuriose kabinose iš viso ant kabinos sienų nėra pritvirtintų lempų. Jų vietoje naudojami pakabinami šviestuvai su sprogimui saugiais gaubtais, tačiau jie kabo ne aukščiau kaip 1 m virš kabinos grindų. Kai kur ant liuminescencinių lempų nėra gaubtų,o patys vamzdeliai padengti storu dažų sluoksniu. Dėl to kabina silpnai apšviesta, o dažytojas negali matyti apačioje esančių dažytinų paviršių.
Praktikoje dėl to reikia perdažyti broką, susinaudoja daug dažų, atsiranda papildoma tarša,darbo sąnaudos ir gamybos išlaidos.
Kaip blogo kabinos apšvietimo pasekmė, atsiranda dažymo defektai, tokie kaip nenudažytos vietos, netolygus dažų sluoksnis arba per stora danga. Be to, pro šalį išpurkšti dažai didina bendrąjį ploto vienetui sunaudotų dažų kiekį.

Metalizuotų miltelinių dangų atsparumas

Yra keletas faktorių, kurie turi įtakos metalizuotų miltelinių dangų atsparumui. Iš gamintojo pusės, įtaką dangos atsparumui turi: panaudoto metalinio pigmento rūšis, jo procentinis kiekis gatavame produkte, o taip pat efekto pagrindą sudarančių dažų gamybos būdas ir receptūra. Iš dažytojų pusės, visų pirma, panaudota dažymo sistema - vienasluoksnė arba dvi-sluoksnė. Planuojant metalizuotos miltelinės dangos atlikimą pirmiausiai reikia nuspręsti, kokį atsparumą turi turėti užbaigta danga. Metalizuotų dangų atveju tai turi esminės įtakos dažymo kainai. Brangiausia išgauti atsparumą atmosferos veiksniams, ypač ultravioletiniams spinduliams.
Jei metalizuota miltelinė danga turi būti atspari trynimui, įbrėžimams, cheminėms medžiagoms (pvz. žmogaus prakaitui), galima pasirinkti du būdus. Dvisluoksnės dangos: metalizuoti dažai plius skaidrus lakas, arba viensluoksnės dangos panaudojant architektūroje naudojamus lauko dažus. Skaidrus lakas, kaip išorinis sluoksnis, neabejotinai yra geresnė apsauga nuo dangos dilimo, tačiau labai sumažina jos elastingumą. Be to visada egzistuoja pavojus, kad skaidraus lako sluoksnis atšoks nuo pagrindo sluoksnio. Be to, reikia pastebėti, kad skaidrus lakas nesaugo pagrindinių dažų nuo ultravioletinių spindulių.
Pasirinkus viensluoksnę architektūrinių dažų dangą yra kitaip. Žinome, už ką mokame. Didesnę dažų kainą atsveria puikios eksploatacinės savybės. Geri architektūriniai dažai, atsparūs atmosferos veiksniams ir ultravioletiniams spinduliams, turi kokybę užtikrinančius sertifikatus. Europoje tokius dažus sertifikuoja dvi organizacijos - šveicarų QUALICOAT ir vokiečių GSB.

Paviršiaus paruošimo metodų pasirinkimas

Dažytų dangų apsauginės savybės pirmiausiai priklauso nuo dažų sąveikos su pagrindu, t.y. nuo tarp jų susidarančių ryšių tipo ir intensyvumo. Būtina skystų dažų dangos susiformavimo sąlyga - pagrindo paviršiaus drėkinimas.
Siekiant užtikrinti ryšius tarp skirtingų medžiagų, šiuo atveju tarp dažų ir metalo, būtinas jų kontaktas. Kadangi jėgos, užtikrinančios metalo ir polimero fizinius ir cheminius ryšius veikia 0,5 nm atstumu (maždaug lygiu vandens molekulės skersmeniui), tai kontaktas galimas tuomet, kai atstumas tarp skystų dažų ir metalo bus ne didesnis kaip 0,5 nm. Be dažų savybių, kontaktui įtakos turi dažomo paviršiaus švarumas ir reljefas. Kuo agresyvesnė aplinka, kurioje bus eksploatuojama dažų danga, tuo kruopščiau reikia paruošti paviršių.
Paviršiaus paruošimo tikslas - pašalinti bet kokius teršalus, tiesiogiai trukdančius dažų kontaktui su pagrindu, o taip pat sukurti reljefą, didinantį tikrąjį kontakto paviršių.
Paviršiaus paruošimas prieš dažymą apima tokias operacijas:
- paviršiaus defektų šalinimas
- tepalinių ir riebalinių teršalų šalinimas
- korozijos produktų šalinimas
- kitų teršalų (chloridų, dulkių, abrazyvo likučių ir kt.) šalinimas
Teršalams šalinti ir reikiamam paviršiaus šiurkštumui sukurti dažniausiai naudojami mechaniniai, cheminiai, rečiau terminiai, metodai.
Konkretus paviršiaus apdirbimo metodas pasirenkamas įvertinant tokius faktorius:
- reikalingą švarumo lygį ir nustatytą paviršiaus šiurkštumą;
- medžiagą ir pradinę jos būklę;
- reikalaujamą dažų dangos ilgaamžiškumą, atsižvelgiant į eksploatacijos sąlygas;
- turimą įrangą, medžiagas, matavimo priemones, personalą;
- ekonominį tikslingumą.

Metalizuotų miltelinių dažų atspalvis

Milteliniai dažai, taip pat ir metalizuoti, gaminami pagal spalvinius standartus. Populiariausias yra RAL standartas, kuris sidabriniams metalizuotiems dažams numato du pagrindinius atspalvius: RAL 9006 - baltas aliuminis, RAL 9007 - pilkas aliuminis. RAL spalvų pavyzdžiai gaminami ant kartoninio pagrindo skystais dažais, dėl to vizualinio efekto pernešimas į miltelinę dangą gali sukelti daug nesusipratimų. Metalizuoti skysti dažai yra paprastesni kaip jų gamybos, taip ir dažymo požiūriu bei labiau atsikartojantys.
Miltelinių metalizuotų dažų atveju yra kitaip. Metalizuotų miltelinių dažų gamybos procesas yra daug sudėtingesnis, o galutinis produktas nėra visiškai atsikartojantis.
Dažymo būdas ir sąlygos turi daug daugiau įtakos galutiniam rezultatui nei dažant skystais dažais, kadangi neįmanoma užtikrinti vienodų dažymo proceso parametrų skirtingose dažyklose. Dėl to miltelinių metalizuotų dažų atveju galima laikyti, kad spalviniai pavyzdžiai rodo tik gaunamos dangos atspalvį, o ne gaunamo vizualinio efekto atsikartojimą. Negalime visiškai kontroliuoti nei tolygaus metalinio pigmento pasiskirstymo dangoje, nei pigmento grūdelių ar žvynelių išsidėstymo dažomo objekto paviršiaus atžvilgiu. Dėl to kiekvieno gamintojo metalizuoti milteliniai dažai, po nudažymo atrodys kitaip. Taipogi dažnai gali skirtis ir to paties gamintojo gaminami metalizuoti dažai.
Dangos spalvos ir efekto skirtumai reikalauja, kad būtų nustatytos ribinės sąlygos, kurios sudarytų pagrindą galimoms pretenzijoms. Pavyzdys, pagal kurį buvo patvirtinta spalva ir efektas, negali būti užsakovo naudojamas kaip vienintelis ir neabejotinas teisingos dangos išvaizdos įrodymas. Abiejų šalių labui verta nudažyti keletą pavyzdžių skirtingomis sąlygomis (skirtingas dangos storis, sukepinimo laikas, šviežių ir naudotų dažų kiekis ir t.t.) ir derybų keliu nustatyti leistinas apatinę ir viršutinę dangos išvaizdos nukrypimų ribas. Taip apibrėžtos užsakymo sąlygos leidžia sąžiningai ir realiai įvykdyti keliamus reikalavimus.